Lietuvių kalba – ne tik seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, ji viena turtingiausių kalbų, išlaikiusi daug archajiškų prokalbės ypatybių, gausi tarmių ir patarmių. Deja, šiandien ji skursta. Noras užmaskuoti kalbines šaknis, įsilieti į sostinės gyvenimą, skoliniai iš užsienio kalbų niveliuoja jaunųjų Lietuvių šneką, pasiglemžia jos unikalią įvairovę ir skambesį. 2013 m. Lietuvos Respublikos Seimas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje nyksta gyvoji tarmių tradicija ir paskelbė minėtuosius metus Tarmių metais. Festivalis „Panevėžio Literatūrinė Žiema“ savo ruožtu rūpinasi tarmių ir patarmių puoselėjimu ir rengia jau gražia tradicija tapusius – tarmiškus skaitymus.
Festivalio siela, poetė Elvyra Pažemeckaitė džiaugiasi, kad tarmiški skaitymai sulaukė šilto festivalio bičiulių, poetų – Benedikto Januševičiaus, Vlado Braziūno, Erikos Drungytės – palaikymo ir yra įtraukiami į programą nuo pat renginio užuomazgų 1998 m. Pasak jos, šiuose skaitymuose pasijunti it margiausių paukščių sąskrydyje, kuriame kiekvienas „čiulba“ savo kalba ir džiugina širdį mūsų kalbos gyvastimi ir įvairove.
Šių metų tarmiškieji skaitymai gausūs dalyvių ir vingriausių tarmių. Skaitymus ves poetas vertėjas Vladas Braziūnas ir puikiai lietuviškai kalbanti viešnia iš Latvijos vertėja, folkloristė, lektorė Indra Brūverė-Darulienė. Savo tekstais džiugins etnografiškoji poetė Jurgita Jasponytė, gatvės kalbą ir garsų žaismą prisijaukinęs poetas Benediktas Januševičius, tarmes puoselėjanti prozininkė, publicistė, poetė Birutė Jonuškaitė, aukštaičių uteniškių tarme eiles rašanti Regina Katinaitė-Lumpickienė, žemaičiuojantis poetas žurnalistas Donatas Petrošius, Panevėžyje gyvenanti, bet suvalkietiškų kalbinių šaknų nesibodinti poetė Solveiga Ska. Svečiuose laukiamas ir uteniškis Alvydas Katinas. Skaitovas Gabrielius Verdingas skaitys Rimanto Kmitos šiaulietiška šnekta parašyto, 2017 m. metų knyga nominuoto, romano „Pietinia Kronikas“ ištraukas. O literatūros istorikė Lionė Lapinskienė džiugins klausytojus skaitydama dzūkiškas Juozo Žitkausko eiles.
Pasak E. Pažemeckaitės, tarmėms reikia brandos, reikia tam suaugti. Jauni žmonės dažnai gėdijasi išsiskirti iš minios, nenori atskleisti savo kalbinių šaknų, tačiau, jos teigimu su amžiumi tai keičiasi. Ilgainiui imame vertinti savo gimtąjį kraštą, jo šneką kaip turtą, kaip savo išskirtinumą. Poetė teigia, kad ji pati geriausiai ir giliausiai gali išsireikšti būtent savo gimtąja rytų aukštaičių patarme, pasvališkių šnekta: „Tarmė it derlinga žemė maitina mano kūrybos medį, giliai įleidęs šaknis, jis gali augti ir skleistis.“
Žinoma, ne visur tarmiška kalbėsena dera, gerai mokėti bendrinę kalbą ir ją vartoti, kai to reikalauja kontekstas, turime gebėti kiekvienas. Anot E. Pažemeckaitės, tarmės nepakeičia bendrinės kalbos vartojimo, tačiau svarbu mokėti „persijungti“ ir sugebėti reprezentuoti savo kraštą per kalbą. Ji tikina, kad tarmės mus sujungia ir suartina: „Kokia laimė po daugelio metų nesimatymo sutikti savo kraštietį ir pajusti bendrystę per tarmę.“
Kaip sektiną pavyzdį poetė pamini išeivijos profesorių Algį Mickūną. Šis Ohajo (JAV) universiteto profesorius, vienas iškiliausių Lietuvos filosofų, mokslininkas fenomenologas, Klaipėdos Universiteto mokslų daktaras yra dažnas svečias Lietuvoje. Kaskart grįžęs jis mielai prabyla pasvališkių šnekta, taip iš karto užmegzdamas šiltą ryšį su savo krašto žmonėmis.
Branginkime savo kalbą, jos įvairovę, o įkvėpimo pasisemti tikrai padės tarmiškieji „Panevėžio Literatūrinės Žiemos“ skaitymai.
Tarmiški skaitymai vyks gruodžio 8 d. (šeštadienį) 15. 45 – 17.15 val. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, II-ajame aukšte, Atrijaus terasoje.
Apsilankykite!
